Fundamentalioji analizė – išmokite priimti tik pagrįstus investicinius sprendimus

Fundamentali analizė – tai viena pagrindinių priemonių, kurios pagalba investuotojai gali priimti investicinius sprendimus. Fundamentalioji analizė padeda objektyviai įvertinti tikrąją finansinių aktyvų vertę bei įmonių veiklos rezultatus.

Kiekvieno investuotojo pagrindinis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną iš savo investicijų. Natūralu, kad norint šį tikslą pasiekti, būtina mokėti numatyti pokyčius finansų rinkose. Tiesa, pinigų investavimas yra pakankamai sudėtingas užsiėmimas, o finansų rinkų prognozavimas, dažnam naujokui gali atrodyti kaip būrimas iš kavos tirščių. Tačiau patyrę investuotojai burtais stengiasi neužsiimti ir savo veikloje naudoja laiko išbandytus finansų rinkų analizės metodus, kurių pagalba priima investicinius sprendimus.

Atliekant finansų rinkų analizę investuotojai stengiasi surasti pačias tinkamiausias priemones pelningam investavimui. Analizės metu bandoma nuspėti konkrečių finansinių aktyvų vertės pokyčius bei nustatyti kada jų vertė turėtų padidėti arba sumažėti. Šiam tikslui dažniausiai yra naudojamos dvi finansinės analizės rūšys – tai techninė ir fundamentalioji analizė. Tiesą sakant, šios skirtingos analizės rūšys gali būti, ir iš tikrųjų, turėtų būti naudojamos kartu, tačiau siekdami nesupainioti skaitytojų, šiame straipsnyje mes pakalbėsime tik apie fundamentaliosios analizės pagrindus, o techninę analizę aptarsime kitame straipsnyje.

Atminkite, kuo didesnį dėmesį skirsite fundamentaliai analizei, tuo tiksliau galėsite nustatyti finansinio aktyvo vertę ir tikėtis didesnės investicinės grąžos ateityje.

Kas yra fundamentali analizė?

Fundamentali analizė – tai finansinės analizės rūšis, kai remiantis pamatiniais (fundamentaliais) duomenimis, siekiama nustatyti veiksnius, darančius įtaką analizuojamo objekto kainos ir vertės pokyčiams. Fundamentalios analizės objektu dažniausiai būna įmonių akcijos, tačiau šios analizės metodai taip pat sėkmingai gali būti pritaikomi ir analizuojant kitus finansinius aktyvus (obligacijas, įvairius derivatyvus, FOREX ir t.t.). Pagrindinis fundamentalios analizės tikslas yra nustatyti tikrąją analizuojamo objekto kainą ir įvertinti kokią investicinę grąžą padaryta investicija gali duoti ateityje.

Taigi, fundamentalioji analizė vertina ilgesnius investavimo laikotarpius bei pamatinius aktyvų kainas veikiančius veiksnius. Fundamentalios analizės naudotojai daro prielaidą, kad aktyvų kainą rinkoje lemia įvairūs makroekonominiai ir pramonės sektoriaus veiksniai bei konkretaus emiteto finansinė padėtis. Naudojant fundamentalią analizę stengiamasi įvertinti kuo daugiau galimų veiksnių, darančių įtaką aktyvų kainai. Bendrai būtų galima išskirti šiuos tris pagrindinius fundamentalios analizės etapus:

• Ekonomikos analizė – analizuojama konkrečios valstybės ar viso regiono ekonomikos būklė ir vertinami mokesčių politikos, monetarinės politikos, teisinės aplinkos bei kiti ekonominę situaciją valstybėje įtakojantys veiksniai.
• Pramonės sektoriaus analizė – analizuojamos pramonės sektoriaus vystymosi perspektyvos ir išskiriamos geriausias plėtros perspektyvas turinčios įmonės.
• Įmonės veiklos analizė – išsamus įmonės finansinių rezultatų bei kitų svarbių veiklos rodiklių tyrimas.

Taigi, atliekant fundamentalią analizę, jos etapai yra išdėstomi taip, kad pirma investuotojas įvertina valstybės ar viso regiono ekonomikos būklę, vėliau prieina prie konkrečių pramonės sektorių, ir tik iš jų išskyręs perspektyviausias įmones, atlieka detalią šių įmonių veiklos analizę. Šiuo atveju, investuotojui labai svarbu suprasti ne tik šalies ekonominės būklės aplinkos kontekstą, bet ir tiksliai įvertinti konkretaus pramonės sektoriaus vystymosi perspektyvas bei šiame pramonės sektoriuje veikiančių įmonių veiklos tendencijas.

Ekonomikos analizė

Įmonės veikia ne kažkokiame vakuume, bet realioje aplinkoje, kuriai nuolat daro įtaką daug skirtingų išorinių faktorių. Įmonėje gali dirbti patys geriausi savo srities specialistai, tačiau pasaulinių ar šalies ekonomikos tendencijų jie paprastai negali paveikti tiesiogiai. Tačiau iš kitos pusės, globalūs ekonominiai reiškiniai tiesiogiai veikia visų rinkos dalyvių būklę bei priimamus sprendimus, todėl neatsitiktinai ekonomikos analizė yra pirmasis fundamentaliosios analizės etapas.

Atliekant ekonomikos analizę, didžiausias dėmesys yra kreipiamas į šalies bei regiono ekonominius pokyčius, perspektyvas bei rizikas. Siekiama kuo tiksliau apibrėžti esamą šalies politinę, socialinę bei technologinę aplinką ir nustatyti galimus ekonominių sukrėtimų šaltinius. Pavyzdžiui, nauji mokslo atradimai ar technologiniai sprendimai ne tik sutrumpina rinkoje esančių produktų gyvavimo ciklą, bet ir kuria naujus žmonių poreikius bei vartojimo įpročius, nuo kurių iš esmės priklauso įmonių veiklos rodikliai.

Taip pat nagrinėjami ir vertinami įvairūs valstybės ekonominiai ir makroekonominiai rodikliai, kurie padeda pažvelgti į jos ekonominę situaciją įvairiais pjūviais bei numatyti šalies ūkio raidos dėsningumus ir tendencijas. Ekonominiai rodikliai yra kiekybinis parametras, todėl jų pagalba galima gana nesunkiai palyginti skirtingas valstybes tarpusavyje. Pagrindinių šalies rodiklių įvairovė tikrai yra nemaža, tačiau dažniausiai naudojami šie: užimtumo rodikliai, gamybos ir pajamų rodikliai, vartojimo rodikliai, investiciniai rodikliai, valstybės finansų rodikliai ir kt. Bendrai valstybės ekonominę situaciją atspindi šalies BVP (bendrojo vidaus produkto), vidutinio darbo užmokesčio bei pragyvenimo lygio rodikliai.

Pramonės sektoriaus analizė

Prieš priimant investicinį sprendimą, labai svarbu įvertinti ne tik konkrečios valstybės ekonominę situaciją, bet ir pramonės sektoriaus, į kurį ruošiamasi investuoti, perspektyvas. Investuotojui būtina susipažinti su pramonės sektoriaus struktūra, pagrindinėmis charakteristikomis, gamybiniais ir ekonominiais veiksniais bei išsiaiškinti kaip juos gali paveikti pakitusi ekonominė situacija. Todėl antrasis fundamentalios analizės etapas yra pasirinkto pramonės sektoriaus analizė.

Prieš atliekant pramonės sektoriaus analizę, investuotojui būtina susipažinti su ekonominių ciklų reiškiniu bei žinoti kaip kintantys ekonominiai ciklai gali paveikti konkrečiame pramonės sektoriuje veikiančių bendrovių rezultatus. Juk bendrovės gali skirtis savo dydžiu, gamyboje naudojamomis technologijomis, produkcijos asortimentu ar taikoma kainodara, tačiau jų pramonės sektorių veikiantys ekonominiai veiksniai, visas bendroves paveiks vienodai.

Ekonomikos augimui būdingas cikliškumas – periodinė ekonomikos kilimo ir smukimo laikotarpių kaita. Paprastai laikoma, kad vienas ciklas trunka apie 7-10 metų. Ekonomikos ciklą sudaro keturios pagrindinės stadijos:

• Kilimas – didėja investicijos, auga vartojimas, steigiamos naujos darbo vietos, į ekonomiką „įliejama“ daug pigių pinigų, esant žemoms palūkanų normoms pinga skolinimasis, didėja prekių ir paslaugų kainos.
• Pikas – prekių ir paslaugų kainos toliau auga, didėja bendrovių pardavimai ir pajamos, minimalus nedarbo lygis, o šalies BVP siekia rekordines aukštumas.
• Nuosmukis – atitinkamuose sektoriuose veikiančios bendrovės susiduria su sunkumais, nedarbo lygis pradeda didėti, smunka vartotojų pasitikėjimas, mažėja skolinto kapitalo ir investicijų kiekis.
• Krizė – bendrovių bankrotai, aukštas nedarbo lygis, stipriai kirtęs vartojimas ir šalies BVP, aukštos palūkanų normos.

 

Kylant ekonomikai, auga ir vartojimas, todėl bendrovės stengiasi patenkinti išaugusią paklausą ir kuria naujas darbo vietas bei investuoja į verslo plėtrą. Šiuo laikotarpiu bendrovių pardavimai ir pelnai auga. Taip kylanti ekonomika anksčiau ar vėliau pasiekia savo piką – kuomet bendrovės pradeda rodyti geriausius rezultatus, o mažos palūkanų normos toliau skatina verslą bei gyventojus skolintis. Šiuo laikotarpiu nedarbo lygis pasiekia rekordines žemumas, o šalies BVP viršija visas prognozes. Tačiau niekas negali tęsti amžinai. Ekonomikos nuosmukio metu pradeda didėti palūkanų normos, todėl gyventojai nebegali palaikyti tokio vartojimo lygio kaip anksčiau. Nukritus vartojimui, verslui tampa vis sunkiau parduoti savo prekes ir bendrovių pajamos pradeda mažėti. Kritus pardavimams ir išaugus kaštams, bendrovės optimizuoja savo veiklą, todėl pradeda didėti nedarbo lygis šalyje. Ekonomikai toliau traukiantis, ateina krizės laikotarpis, kurio metu toliau didėja nedarbas, mažėja gamybos apimtys ir prasideda prisitaikyti prie pakitusių rinkos sąlygų nesugebėjusių bendrovių bankrotai.

Taigi, fundamentali analizė padeda investuotojams nustatyti kurioje ekonominio ciklo stadijoje yra valstybė. Fundamentaliosios analizės šalininkai pinigus stengiasi investuoti kriziniais laikotarpiais, prieš prasidedant ekonomikos kilimui, o ekonominio piko metu, kuomet bendrovių pelnai nuolat auga ir atrodo, kad augimas tęsis amžinai, padarytas investicijas parduoti.

Reikėtų pažymėti, kad ne visi pramonės sektoriai vienodai reaguoja į ekonomikos ciklo pokyčius. Pagal ekonomikos ciklų poveikį konkrečiame pramonės sektoriuje veikiančių bendrovių rezultatams, galime išskirti keturias pagrindines pramonės šakų rūšis:

• Augančios pramonės šakos – šiose pramonės šakose veikiančių bendrovių pardavimų apimtys auga nepriklausomai nuo besikeičiančių ekonomikos ciklų. Čia daugiausia veikia telekomunikacijų bei kompiuterinės ir programinės įrangos gamybos sričių bendrovės.
• Ciklinės pramonės šakos – šiose pramonės šakose veikiančios bendrovės klesti, kai ekonomika kyla ir merdi ekonomikos nuosmukio metu. Šioms šakoms priskiriamos statybos, transporto, logistikos, automobilių gamybos, paslaugų ir panašių sričių bendrovės.
• Stabilios pramonės šakos – kintantys ekonominiai ciklai, šiose pramonės šakose veikiančių bendrovių pardavimus veikia silpnai. Tokių bendrovių pajamos auga nestipriai ekonomikos pakylimo metu, tačiau sulaukus ekonomikos nuosmukio – krenta mažiausiai iš visų kitų sektorių bendrovių. Šiose pramonės šakose veikia maisto pramonės, komunalinių paslaugų, energetikos, medicinos ir panašių sričių bendrovės.
• Palūkanų normos pokyčiams jautrios pramonės šakos – šiose pramonės šakose veikiančios bendrovės, pirmos pajunta palūkanų normos pokyčius, todėl bendrovių pajamos tiesiogiai priklauso nuo to kaip pigiai galima pasiskolinti rinkoje. Čia veikia nekilnojamo turto vystymo, finansinių paslaugų ir panašių sričių bendrovės.

Kaip matome, statybų, logistikos, transporto ir panašios bendrovės, ekonomikos pakilimo metu uždirba labai didelius pelnus, tačiau atėjus ekonomikos krizei, tokių bendrovių pelnai gali drastiškai sumažėti. Tuo tarpu maisto, energetikos, komunalinių paslaugų ar vartojimo prekių srityse veikiančių bendrovių pelnai, net ir ekonomikos pakilimo metu nėra patys didžiausi, tačiau šios bendrovės nesunkiai išgyvena sunkmečio laikotarpius. Taigi, ekonomikos ciklus bei jų įtaką pramonės sektoriams išmanantis investuotojas, ekonominio piko metu daugiausia investuos į stabilios pramonės šakos bendroves, o atėjus sunkmečiui ir sulaukus krizės, pereis prie ciklinėse pramonės šakose veikiančių bendrovių. Teisingus investicinius sprendimus padeda priimti atlikta pramonės sektorių fundamentalioji analizė.

Įmonės veiklos analizė

Įmonės analizė – tai paskutinis fundamentaliosios analizės etapas, kurio metu atliekamas išsamus pasirinktos įmonės ūkinės veiklos rezultatų bei finansinės būklės vertinimas. Įmonės veiklos fundamentalios analizės rezultatas paprastai išreiškiamas tos įmonės santykiniais finansiniais rodikliais. Tinkamai parinkti įmonės finansiniai rodikliai leidžia tiksliai įvertinti įmonės finansinę būklę, numatyti jos veiklos perspektyvas bei apsispręsti ar verta investuoti į šios įmonės akcijas.

Svarbiausias informacijos šaltinis įmonės analizei atlikti – tai įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai. Įmonių finansinę atskaitomybę paprastai sudaro šios finansinės ataskaitos:

• Įmonės balansas
• Pelno (nuostolio) ataskaita
• Pinigų srautų ataskaita
• Aiškinamasis raštas

Finansinės ataskaitos – tai pagal apskaitos standartus parengtas standartizuotas dokumentas, apibūdinantis įmonės finansinę būklę. Finansinių ataskaitų analizė leidžia įvertinti įmonės turto bei kapitalo struktūrą, nustatyti didžiausią įtaką įmonės pelnui darančius veiksnius bei palyginti konkrečią įmonę su kitomis, tame pačiame pramonės sektoriuje veikiančiomis įmonėmis. Toks įmonių palyginimas investuotojui leidžia priimti duomenimis pagrįstą investicinį sprendimą.

Įmonės veiklos fundamentali analizė yra paremta įvairių santykinių finansinių rodiklių apskaičiavimu. Šie rodikliai investuotojui leidžia įvertinti svarbiausius įmonės veiklos aspektus – pardavimų pajamas, esamą ir būsimą pelną, mokamų dividendų pajamingumą, įmonės finansinį stabilumą, kapitalizaciją ir pan. Minimi finansiniai rodikliai paprastai skirstomi į įmonės pelningumo, veiklos efektyvumo, rinkos vertės bei mokumo (likvidumo) rodiklių grupes.

• Pelningumo rodikliai – tai pagrindiniai ir svarbiausi įmonės veiklos finansinės analizės rodikliai, kadangi jie tiksliausiai nusako įmonės veiklos rezultatus. Viskas ganėtinai paprasta – kuo įmonės pelningumas didesnis, tuo didesnę naudą gaus ir įmonės akcininkai. Dažniausiai skaičiuojami šie pelningumo rodikliai: EBT, EBIT, EBITDA, ROA, ROE, ROI.
• Veiklos efektyvumo rodikliai – šie rodikliai parodo kaip efektyviai yra valdoma įmonė. Teisingas veiklos efektyvumo rodiklių interpretavimas, investuotojui gali iš anksto parodyti gerėjančią arba blogėjančią įmonės situaciją, dar prieš tai, kol ji pradės atsispindėti įmonės finansinėse ataskaitose. Dažniausiai skaičiuojami šie veiklos efektyvumo rodikliai: trumpalaikio ir ilgalaikio turto apyvartumas, atsargų apyvartumas, apyvartinio kapitalo apyvartumas.
• Rinkos vertės rodikliai – tai rodikliai, parodantys rinkos dalyvių nuomonę apie įmonės veiklą. Pagal šiuos rodiklius investuotojas gali spręsti kiek pelninga (ar nuostolinga) gali būti jo investicija į įmonės akcijas. Dažniausiai skaičiuojami šie rinkos vertės rodikliai: P/E, EV, rinkos kapitalizacija, dividendinis pajamingumas.
• Mokumo ir likvidumo rodikliai – tai įmonės finansinį stabilumą ir patikimumą apibūdinantys rodikliai. Ši finansinių rodiklių grupė parodo įmonės gebėjimą vykdyti savo finansinius įsipareigojimus bei kaip efektyviai įmonė sugeba turimą turtą paversti pinigais. Dažniausiai skaičiuojami mokumo ir likvidumo rodikliai: skolos ir nuosavybės santykis, įsiskolinimo koeficientas, apyvartinis kapitalas, bendras mokumo koeficientas.

Taigi, įmonės veiklos fundamentalios analizės metu apskaičiuoti santykiniai finansiniai rodikliai, investuotojui leidžia nustatyti tikrąją įmonės vertę ir taip atsirinkti nepakankamai rinkoje įvertintų įmonių vertybinius popierius. Tokiu būdu, remdamasis turima informacija investuotojas gali formuoti savo investicinį portfelį iš nepakankamai įvertintų vertybinių popierių, kurių vertė gali ženkliai padidėti ateityje.

Fundamentalioji analizė – privalumai ir trūkumai

Fundamentali analizė – tai labai geras įrankis ilgalaikiam investavimui, kurį turėtų įvaldyti kiekvienas investuotojas. Mokėjimas prognozuoti ilgalaikes ekonomines, socialines, technologines bei atskirų pramonės sektorių vystymosi tendencijas yra didelis privalumas bet kuriam žmogui. Fundamentali analizė investuotojui padeda suprasti kaip veikia verslas į kurį jis investuoja. Žinant kaip įmonė uždirba pajamas ir gauna pelną, galima suprasti dėl kokių priežasčių įmonės akcijų kaina pakilo arba nukrito ir kada verta jas parduoti. Galiausiai, fundamentali analizė leidžia nustatyti bet kokio aktyvo tikrąją vertę ir priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Kita vertus, fundamentali analizė yra pakankamai sudėtinga ir reikalauja tikrai nemažai laiko bei kruopštaus darbo. Norint teisingai paskaičiuoti ir interpretuoti įmonės finansinius rodiklius, reikia nemažai finansinės patirties. Kiekvienas pramonės sektorius turi savo niuansų į kuriuos, atliekant fundamentalią analizę, būtina atsižvelgti. Todėl norėdamas padaryti teisingas analizės išvadas, investuotojas turi turėti ir specifinių žinių, leidžiančių suprasti konkretaus pramonės sektoriaus veiklos ypatumus.

Kadangi atlikti fundamentalią analizę yra pakankamai sudėtingas ir daug laiko atimantis darbas, nemažai pradedančių investuotojų, juos dominančią informaciją stengiasi surasti kitur. Nors bankai bei kitos analitika užsiimančios bendrovės dažnai pateikia labai išsamias ateities prognozes, investuotojams reikėtų ir patiems mokintis atlikti fundamentalią analizę. Galiausiai, juk prognozuoti ateitį yra labai sunku ir net tų pačių bankų analitikai dažnai suklysta, tačiau mokėjimas pačiam analizuoti informaciją ir daryti atitinkamas išvadas – tai viena svarbiausių savybių, kuri reikalinga sėkmingam investavimui.