Aukso standartas - tai auksu paremta piniginė sistema, kurioje visi popieriniai pinigai yra keičiami į auksą pagal nustatytą kursą. Sužinokite, kaip aukso standarto sistema veikė ir kodėl ji buvo panaikinta.
Ar kada susimąstėte, kodėl pinigai turi vertę? Kas suteikia įvairiems popierėliams ar plastikinėms kortelėms, esančioms mūsų piniginėje, galią pirkti maistą, pramogas, norimus daiktus ar net atostogas? Šiandien, kuomet parduotuvėje atsiskaitome kortelėmis ar telefonu, o savo sąskaitas apmokame elektronine bankininkyste, aukso standartas mums gali atrodyti kaip tolima istorija iš vadovėlių. Tačiau iš tikrųjų, šios piniginės sistemos poveikis dabartinei finansinei sistemai ir mūsų gyvenimams yra žymiai didesnis, nei galite pagalvoti.
Taigi, šiame straipsnyje mes pakviesime jus į nedidelę kelionę laiku, kurioje pabandysime išsiaiškinti, koks buvo tas aukso standartas, kaip jis veikė ir dėl kokių priežasčių tapo istorija.
Kas yra aukso standartas?
Aukso standartas - tai tokia pinigų sistema, kurioje kiekvienas valstybės išleistas piniginis vienetas, bet kada galėjo būti pakeistas į atitinkamą kiekį aukso, pagal nustatytą kursą. Aukso standartą naudojanti valstybė negalėjo prispausdinti niekuo nepadengtų pinigų, pirma nepadidinusi savo turimų aukso atsargų kiekio. Ši piniginė sistema buvo labai paplitusi 19-20 amžiuje ir galiojo daugelyje to meto valstybių.
Istorinis aukso standarto kontekstas
Iš esmės, aukso standartas atsirado dėl stabilumo ir apibrėžtumo poreikio. Norint geriau suprasti šios piniginės sistemos gimimo kontekstą, mums reikia keliauti į 18 amžiaus Europą, kuomet dar tik pradėjo formuotis ir stiprėti įtakingos Europos valstybės. Susikūrus valstybėms, atradus naujus kontinentus bei prekybos kelius, kartu pradėjo stipriai plėtotis ir tarptautinė prekyba. Tačiau nebuvo viskas taip gražu, kadangi skirtingos valiutos ir vertės matai, tarp to meto pirklių, kėlė nemažai rūpesčių bei nesutarimų.
Įsivaizduokite, kad esate Florencijos pirklys ir keliaujate kažkur į Angliją pirkti vilnos. Jūs mokate auksiniais florinais, tačiau Anglijoje galioja svarai. Pardavėjas sutinka parduoti vilną, tačiau jūsų pelnas galiausiai priklausys nuo jūsų turimų monetų keitimo kurso. Atminkite, 18-19 amžiaus Europoje interneto dar nebuvo, todėl toks neapibrėžtumas, to meto pirklius galėjo tiek praturtinti, tiek ir sužlugdyti.
Taigi, tarptautinėje prekyboje ieškant stabilumo, buvo atkreiptas dėmesys į auksą - geltonos spalvos taurųjį metalą, turintį keletą unikalių savybių:
- Stabilią vertę - skirtingai nuo daugelio kitų to meto prekių, aukso vertė bėgant laikui išlikdavo palyginus stabili.
- Visuotinį pripažinimą - auksas buvo vienodai paklausus ir vertinamas visame pasaulyje.
- Ribotą pasiūlą - aukso kiekis ribotas, todėl to meto valstybės galėjo žymiai sunkiau manipuliuoti jo verte.
Taigi, būtent aukso stabilumas paskatino to meto valstybes susieti su juo savo valiutas. Tokiu būdu atsirado aukso standartas, kuris tarptautinei prekybai suteikė ilgai lauktą stabilumą ir abipusį pasitikėjimą.
Aukso standarto veikimo mechanizmas
Įsivedusi aukso standartą, šalis nustatydavo fiksuotą savo emituojamos valiutos keitimo į auksą kursą. Pavyzdžiui, vienas JAV doleris, visuomet buvo lygus atitinkamam aukso kiekiui. Toks fiksuoto kurso nustatymas suteikė verslininkams, prekybininkams bei investuotojams daug privalumų. Jie tiksliai žinojo, kiek jų turima valiuta yra verta kitoje šalyje, todėl galėjo lengviau planuoti ir vykdyti tarptautinius sandorius. Toks stabilumas paskatino sparčią tarptautinės prekybos plėtrą ir ekonomikos augimą.
Aukso standarto esmė buvo tiesioginis ryšys tarp popierinių pinigų ir fizinio aukso. Kitaip sakant, valstybės įsipareigodavo iškeisti piliečių turimus popierinius pinigus į atitinkantį aukso kiekį. Pavyzdžiui, jei turėjote 20 JAV dolerių, galėjote juos bet kada iškeisti į atitinkamą aukso kiekį. Ši galimybė iškeisti pinigus į tikrą auksą skatino pasitikėjimą valiuta. Žmonės tikėjo, kad popieriai pinigai turi tikrą vertę, kas prisidėjo prie kainų stabilumo palaikymo.
Kadangi ekonomikoje cirkuliuojantis pinigų kiekis buvo tiesiogiai susietas su turimomis aukso atsargomis, valstybės negalėjo laisvai manipuliuoti pinigų pasiūla. Norėdamos finansuoti papildomas valstybės išlaidas, jos negalėjo „išspausdinti“ daugiau pinigų, nepadidinusios turimų aukso atsargų. Tokia ribota pinigų pasiūla turėjo tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Ji padėjo kontroliuoti infliaciją ir skatino taupymą, tačiau tuo pačiu lėtino ekonomikos augimą.
Aukso standarto įvedimas ir raida
Pirmąja aukso standartą 1821 m. įsivedusią valstybe tapo Jungtinė Karalystė, kuri tuo metu turėjo didžiausią ekonominę ir politinę galią. Vėliau – 1873 m. aukso standartą įsivedė JAV ir Vokietijos imperija, o 1878 m. – Prancūzija. Šiek tiek vėliau, 1897 m. prie šios piniginės sistemos prisijungė Rusija ir Japonija. Na, o apytiksliai nuo 20 a. pradžios, aukso standarto pinigų sistema jau buvo plačiai paplitusi visuotinai.
Iš esmės, būtų galima išskirti tris pagrindinius aukso standarto raidos etapus. Pirma buvo laikomasi taip vadinamo auksinių monetų standarto, kuomet apyvartoje cirkuliavo auksinės monetos. Šio auksinių monetų standarto buvo atsisakyta 1914 ir po Pirmojo pasaulinio karo įvesti aukso luitų bei aukso devizų standartai.
Aukso luitų standarto metu, pinigai jau galėjo būti keičiami tik į 12,5 kilogramo aukso luitus. Akivaizdu, kad labai nedaug žmonių, galėjo sau leisti išsikeisti turimus pinigus į tokį aukso kiekį. Galiausiai buvo priimtas aukso devizų standartas, kuris reiškė, kad trūkstant aukso, valiuta galėjo būti keičiama į kitą, auksu padengtą valiutą.
Aukso standartas Lietuvoje
Reikėtų paminėti, jog aukso standartas neaplenkė ir ką tik valstybingumą atkūrusios Lietuvos. 1922 m. Lietuvoje buvo įvesta nauja auksu pagrįsta valiuta – litas. Šis piniginis vienetas buvo susietas su JAV doleriu 1:10 santykiu ir tuo metu prilygo 0.150462 gramų gryno aukso. Savo laiku, litas buvo viena stipriausių valiutų pasaulyje, kadangi Lietuvos bankas itin griežtai kontroliavo, kad į apyvartą nebūtų išleista nė vieno lito, kuris 100 proc. nebūtų padengtas auksu.
Aukso standarto saulėlydis
Nors aukso standartas ilgus metus teikė stabilumą ir skatino tarptautinę prekybą, tačiau praėjusio amžiaus įvykiai atnešė daug pokyčių, kurie lėmė šios sistemos žlugimą. 20 amžiaus pradžioje kilę Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, stipriai sudrebino ir sulaužė tarptautinės prekybos ir finansų sistemos pamatus. Šalys, siekdamos finansuoti karo išlaidas, buvo priverstos spausdinti daugiau pinigų, kas kėlė infliaciją ir trikdė valiutų kursų stabilumą.
Po Pirmojo pasaulinio karo griuvo visos iki tol dominavusios Europos imperijos, o jų vietą po truputį pradėjo užimti JAV. Tačiau nauja pasaulinė lyderė taip pat turėjo rimtų problemų, o 1929 metais JAV prasidėjusi Didžioji depresija, dar kartą smogė pasaulinei ekonomikai. Valstybės, stengdamosi kovoti su kriziniu laikotarpiu ir siekdamos stimuliuoti savo ekonomikas, viena po kitos atsisakė aukso standarto.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tarptautinė bendruomenė siekė sukurti naują finansinę sistemą, kuri padėtų atstatyti sugriautą pasaulinę ekonomiką ir vėl paskatintų tarptautinės prekybos plėtrą. Todėl, 1944 metais Bretton Woods konferencijoje buvo įkurtas Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Pasaulinis bankas, o JAV doleris pririštas prie aukso (oficialiai 35 doleriai už vieną unciją aukso).
Breton Woods susitarimas galiojo iki 1971 m. balandžio 15 d., kai dėl JAV vykusios valiutų krizės, prezidentas Ričardas Niksonas, pirma uždraudė JAV dolerį keisti į auksą šalies viduje, o vėliau ir užsienyje. Taip buvo panaikintas aukso standartas ir baigėsi aukso ir popierinių pinigų susiejimo era.
Aukso standarto trūkumai
Kaip matote, aukso standarto likimas nebuvo nulemtas vieno dramatiškos įvykio. Iš esmės, tai buvo sudėtingų istorinių aplinkybių, ekonominių sukrėtimų bei politinių sprendimų grandinė. Ir nors aukso standarto sistema pasižymėjo stabilumu, ji taip pat turėjo ir rimtų trūkumų.
Viena didžiausių aukso standarto problemų buvo jos nelankstumas krizinių situacijų metu. Dėl ribotos pinigų pasiūlos, valstybės negalėjo lanksčiai reaguoti į ekonomikos nuosmukius ar kitus iššūkius. Pavyzdžiui, Didžiosios depresijos metu, į griežtus aukso standarto rėmus įspraustos šalys, negalėjo greitai ir efektyviai stimuliuoti savo ekonomikų, kas dar labiau pablogino krizės padarinius.
Aukso standartas taip pat kėlė rimtų problemų valstybių gebėjimui valdyti savo mokėjimų balansus. Jeigu šalis turėjo nuolatinį prekybos deficitą, atitinkamai mažėdavo jos aukso atsargos, todėl ilgainiui ji privalėdavo imtis tokių nepopuliarių priemonių, kaip mokesčių didinimas ar išlaidų mažinimas.
Galiausiai, aukso standartas apribojo valstybių galimybes naudoti fiskalinę ir monetarinę politiką ekonomikos problemoms spręsti. Pavyzdžiui, valstybės negalėjo emituoti papildomų pinigų norėdamos finansuotų infrastruktūros projektus ar socialines programas, kadangi tam reikėjo turėti atitinkamą kiekį aukso.
